fotografavau budamas regintys, ilga laika ta dariau ir turedamas gana silpna regejimo likuti. Taciau ji turejau ir net sugebedavau daryti spalvotas nuotraukas. Viena karta ant visados reiktu isisamoninti, kad aklas ir silpnaregis , tai ne vienas ir taspats . Ka gali silpnaregys, to negali nematantys. Ir siuo klausimu jokiu diskusiju buti negali. Aklasis gali sekmingai atstovauti save LASS strukturose, bet ne su medziotojais vaikytis po laukus zuikius. Yra veiklos formu, kurios aklajam neprieinamos. Daznai mes ir aklus ir silpnaregius traktuojame kaip akluosius. Koks tikslas bandyti pakelti savo uodega, jei jos neturi? Yra toks pasakymas: ka darai, daryk gerai. Ar galiu as, budamas aklas tvirtinti, kad mano nuotrauka bus kokybiska? Aisku, kad negaliu. Gera nuotrauka lemia labai daug veiksniu. Pagaliau kam ji bus reikalinga? Man tai jau tikrai ne, nes netiktai jos nematysiu, bet ir pagraboti nera ka. Cia ne Braillio rastas. O, kad primatantieji sia veikla gali uzsiimineti, tai labai prasom, bet nesspekuliuokime akluju vardu. O tai paskaites apie musu akluju gabumus spaudoje, zmogus mazai arba visai nieko negirdejes apie akluju gyvenimo niuansus, gali pagalvoti, kad mes esame kone stebukladariai. Kam si saviapgaule reikalinga? Niekam. Vadinkime daiktus ju tikraisiais vardais ir ne
sipuskime kaip ta varle pries jauti.